Vanduo. Kaip elgtis, kad pavyktų išgerti jo paros normą?

clean-clear-cold-416528

Dalinasi Kristina Toleikienė, sveiko gyvenimo būdo propoguotoja ir žinomo Lietuvos modelio Karolinos Toleikytės mama.

Skaitome, girdime patarimus, kad reikia gerti vandenį. Norma – nuo 1,5 iki 2 litrų per parą. Daugeliui ir 10 stiklinių išgerti yra labai sunku. Dažniausi motyvai: „Nėra laiko. Aš tiek nenoriu gerti. Neturiu galimybės, nes darbe negaliu nuolat gurkšnoti vandenį, o po to vaikščioti į tualetą“. Ir tai realios situacijos, su jomis susiduria daugelis žmonių. Tad kaip ir kada gerti vandenį? Šis patarimas jums turėtų būti naudingas.

Stiklinė vandens iš ryto. Po to kava ir tos stiklinės vandens organizme nelieka. Jei geriate kavą, pasistenkite ryte išgerti bent 2 stiklines vandens. Negalite išgerti visos stiklinės vandens, tai gerkite po pusę stiklinės. Pirmąją pasistatykite prie lovos. Kol dar jaukiai rąžysitės lovoje, vieną jau galite ir išgerti. Po to puselę išgerkite išsivalę dantis, dar puselę – išgėrę kavą, arbatą ar kokteilį. Ir ryte jau būsite išgėrę 400 mililitrų vandens. Pakeliui į darbą išgerkite dar vieną, arba – vos tik atvykę į darbą. Tuomet jau būsite išgėrę 600 ml. Likus bent 20 minučių iki pietų meto, išgerkite dar stiklinę. Bus jau 800 ml. Darbo dieną pabaikite išgerdami dar vieną stiklinę vandens, bent jau pakeliui į namus. Jau bus 1000 ml. Grįžę, kol ruošitės vakarienei, iki valgymo likus 20 minučių, galite dar vieną išgerti – štai jau 1200 ml.

Iki miego pabandykite išgerti dar 600 ml vandens. Tą darykite po vakarienės, iki miego likus 2-3 valandoms. Išgerkite dar tris stiklines, gerkite tik po pusę stiklinės, ar dar mažiau. Taigi, būsite per parą išgėrę net 1800 ml.

Atminkite: jei sportuojate, vaikštote lauke karštą dieną, ilsitės paplūdimyje, visuomet gerkite vandens. Nereikia laukti, kol atsiras troškulys.

Gal šis vandens gėrimo receptas jums ir nebus tinkamas, bet gal jis padės susikurti savo planą, kaip aprūpinti organizmą reikiamu kiekiu vandens. O jei tinkamas, tai džiaugsimės patarę.

Jie manote, jog turite geresnį receptą, kaip sėkmingai išgerti per parą vandens tiek, kiek reikia organizmui, parašykite! Už geriausius patarimus – dovanos!

Maratono bėgimo DUK

Sulaukiame daug klausimų apie tai, kaip geriausia treniruotis ir pasiruošti maratono sezonui, tad atsakėme į populiariausius iš jų, kad padėtume Jums startuoti jaučiantis nesustabdomiems!

SiS begam

Kaip išvengti staigaus jėgų praradimo?

Staigus jėgų praradimas užklumpa, kai Jūsų kūnas išnaudoja visas glikogeno atsargas ir veikia „tuščiomis pavaromis“. Kad nuo to apsisaugotumėte, jau pačioje varžybų pradžioje pradėkite vartoti energiją suteikiančių produktų. Atletai dažnai daro klaidą, delsdami tol, kol pasijunta pavargę ir tik tada pradeda vartoti energiją suteikiančių produktų. Kaip ten bebūtų, kūnas visuomet panaudoja daugiau energijos, negu jis gali absorbuoti. Suvalgykite pirmąją „SiS GO“ izotoninio gelio pakuotę po 20 minučių ir tęskite bėgimą suvartodami 60–90 g angliavandenių per valandą1. Tai padės išlaikyti energijos atsargas per visas varžybas.

SiS_gelis

Ką turėčiau valgyti prieš maratoną?

Artėjant maratonui, Jūs turėtumėte sumažinti treniruočių krūvį, tačiau turėtumėte padidinti angliavandenių suvartojimą, laikydamiesi angliavandenių atsargų kaupimo grafiko. Šį grafiką sudaro angliavandenių vartojimas, jų skiriant 8–12 g vienam kūno kilogramui per 24 val., vartojant juos 2 dienas2. Venkite riebaus, daug baltymų turinčio ir aštraus maisto. Varžybų dieną, 3–4 val. prieš bėgimą, būtinai suvalgykite Jums įprastus pusryčius, kuriuos valgydavote prieš treniruotes. Didžiąją dalį šio maisto turėtų sudaryti produktai, kuriuose gausu angliavandenių, t. y. dribsniai, duona, vaisių sultys.

Ar man reikėtų vartoti gelius tik varžybų dieną?

Ruošiantis maratonui svarbu nepamiršti susiplanuoti treniruočių „kaip per varžybas“ dienas. Per šias treniruotes svarbu išbandyti savo sporto mitybos planą, kad būtumėte tikri, kad Jūsų kūnas jį gerai toleruoja. Tinkamas planas būtų gauti reikiamą kiekį energijos – tam pasitarnautų dienos, kai Jūs treniruojatės mažiau – kai Jūsų treniruočių trukmė ir intensyvumas mažesnis, per jas suvartojate sumažintą angliavandenių kiekį, ir dienos, kai treniruojatės aktyviai – tomis dienomis visiškai išbandote savo maratono mitybos planą3. Tokiu būdu Jūs pamatysite treniruočių, kai suvartojate sumažintą kiekį angliavandenių, ir treniruočių, kai suvartojate daug angliavandenių, privalumus4.

SiS energy bars

Koks geriausias būdas man atgauti jėgas po bėgimo?

 Maistas yra vienas svarbiausių faktorių atgaunant jėgas. Šiam procesui svarbūs keturi pagrindiniai dalykai: angliavandenių, baltymų, skysčių ir vitaminų vartojimas. Angliavandeniai laikomi vienu iš pagrindinių maistinių medžiagų jėgoms atkurti, kadangi tai yra kuras, kuris turi būti papildytas kūne tam, kad Jūs vėl galėtumėte judėti. Baltymai padeda atsigauti raumenims, o skysčiai padeda atkurti vandens kiekį kūne iki normalaus lygmens. Vitaminų vartojimas po treniruotės, ypač vitamino C ir geležies, gali padėti palaikyti imuninės sistemos funkcijas, kurios po intensyvios treniruotės būna nuslopintos. Idealiu atveju, 30 minučių laikotarpiu po intensyvios ilgos treniruotės, kai raumenų pajėgumas absorbuoti maistines medžiagas, palyginti su jų ramia būsena5, 6, yra padidintas, vartokite „REGO Rapid Recovery“ greitai atkuriantįjį kokteilį.

SiS rehidrate

Girdėjau, kad tuo metu, kai bėgu, geliai gali sutrikdyti mano skrandžio veiklą?

Kuo gelis labiau hipertoniškas, tuo ilgiau gali užtrukti jį suvirškinti ir tuo didesnė tikimybė, kad jis sutrikdys skrandžio veiklą. Tirštų gelių sudėtį sudaro paprastasis cukrus, kuris, pradėtas virškinti, sukelia skysčių pokyčius žarnyne tam, kad paskatintų virškinimą (dėl šios priežasties daugelis gamintojų kartu su geliais rekomenduoja gerti vandens). Taip pat atliktas tyrimas, kuriame teigiama, kad fruktozė gali padidinti virškinimo negalavimų tikimybę7. Tam, kad išvengtumėte šių faktorių, vartokite izotoninį gelį, tokį kaip „SiS GO Isotonic Energy Gel“, ir per treniruotes stenkitės vengti vartoti didelį fruktozės kiekį.

Kaip dažnai turėčiau vartoti gelius per maratoną?

Stenkitės suvartoti 60–90 g angliavandenių per valandą1. Jei vartosite gelius, tai sudarytų 3 pakuotes SiS GO izotoninio gelio per valandą. Atminkite – prieš vartodami gelius, nelaukite, kol pajusite nuovargį. Suvartokite pirmąją gelio porciją per pirmąsias 20 minučių. Stenkitės derinti gelius su kitais energijos šaltiniais, pavyzdžiui, „SiS GO Electrolyte“.

Kada turėčiau vartoti kofeiną per maratoną?

Kofeinas veikia kaip stimuliantas, mažinantis Jūsų nuovargio jausmą2. Kiekvienas žmogus toleruoja kofeiną skirtingai, tačiau bendra rekomendacija būtų riboti kofeino suvartojimą iki 200–300 g maratono bėgimo dieną. Šį kiekį galėtumėte gauti iš 2–4 75 mg svorio pakuočių arba iš dviejų 150 mg svorio kofeino gelio pakuočių. Stenkitės suvartoti kofeino gelį likus bent 30 minučių iki laiko, kuomet pageidaujate efekto. Dažnai gali sutapti taip, kad šis laikas bus likus 30–60 minučių iki paskutinės Jūsų maratono valandos.

Kiek skysčių man reikia? gali būti sudėtinga neštis buteliuką.

Tai visiškai priklauso nuo Jūsų prakaitavimo lygio, tačiau per maratoną svarbu vengti perdėtos dehidratacijos. Kadangi hidratacijos būklė ir skysčių suvartojimas yra individualus dalykas, per maratoną stenkitės neprarasti daugiau nei 2–3 % savo kūno masės2, 8. Pasisverkite prieš ir po bėgimo treniruotės ir apskaičiuokite, kiek kūno masės praradote, kad galėtumėte įvertinti, kiek prakaituojate. Paprastai prireikia išgerti apie 500–1 000 ml skysčių per valandą dalyvaujant maratone. Tai ypač svarbu per treniruotes ir varžybas, kai karštas oras. Išsiaiškinkite, kur yra maratono stotelės, ir pasiruoškite pasiimti buteliuką!

SiS go hydro

Ar aš galiu tiesiog gerti vandenį per maratoną?

Įsitikinkite, kad savo geriamą vandenį papildote elektrolitais (pavyzdžiui, „SiS GO Hydro“). Siekdami palaikyti hidrataciją, mes taip pat turime išlaikyti tinkamą natrio lygį kraujyje. Natrį prarandame prakaituodami ir, jei skysčių netekimą kompensuojame tik vandeniu, tai gali sukelti hiponatremiją (natrio trūkumą kraujyje)8. Natris taip pat padeda išlaikyti ir absorbuoti skysčius organizme.

Turite klausimą apie maratoną, kurio čia neradote? Parašykite Sportage facebook paskyroje klausimą ir mes į jį atsakysime!


 

Šaltiniai:

  1. Jeukendrup, A. (2014). Žingsnis link asmeniškai sudaryto sportininkų mitybos plano: angliavandenių vartojimas per treniruotes. Sporto medicina, 44 (1), 25–33.
  2. Thomas, D. T., Erdman, K. A., & Burke, L. M. (2016). Amerikos sporto medicinos universiteto bendros pozicijos išdėstymas. Mityba ir atletų pasiekimai. Medicina ir mokslas sportui ir treniruotėms, 48 (3), 543.
  3. Impey, S. G., Hammond, K. M., Shepherd, S. O., Sharples, A. P., Stewart, C., Limb, M., & Close, G. L. (2016). Pasirūpinkite kuru treniruotėms: praktinis požiūris į treniruočių su žemu energijos atsargų kiekiu paradigmų sujungimą siekiant išvystyti atletų ištvermę. Fiziologiniai pranešimai, 4 (10), e12803.
  4. Bartlett, J. D., Hawley, J. A., & Morton, J. P. (2015). Angliavandenių pasiekiamumas ir adaptacija per treniruotes: ar gero dalyko gali būti per daug? Europos žurnalas apie sporto mokslą, 15 (1), 3–12.
  5. Atherton, P. J., Etheridge, T., Watt, P. W., Wilkinson, D., Selby, A., Rankin, D. & Rennie, M. J. (2010). „Raumenų papilnėjimo“ efektas suvalgius baltymų: nuo laiko priklausanti atitiktis ir neatitiktis tarp žmogaus raumenų baltymo sintezės ir MTORC1 signalo. Amerikos žurnalas apie klinikinę mitybą, 92(5), 1080–1088.
  6. Ivy, J. L., Katz, A. L., Cutler, C. L., Sherman, W. M., & Coyle, E. F. (1988). Raumenų glikogeno sintezė po treniruotės: efektas, priklausantis nuo angliavandenių suvartojimo laiko. Taikomosios fiziologijos žurnalas, 64 (4), 1480–1485.
  7. de Oliveira, E. P., Burini, R. C., & Jeukendrup, A. (2014). Nusiskundimai virškinimu per treniruotes: paplitimas, etiologija ir mitybos rekomendacijos. Sporto medicina, 44 (1), 79–85.
  8. Casa, D. J., DeMartini, J. K., Bergeron, M. F., Csillan, D., Eichner, E. R., Lopez, R. M., … & Yeargin, S. W. (2015). Nacionalinės atletų trenerių asociacijos pozicijos išdėstymas: karščio sukeltos ligos. Atletų treniruočių žurnalas, 50 (9), 986–1000.

 

 

Vilniečių pamėgtų treniruočių nauda ir grėsmės sveikatai

Organizacija „Sveikas miestas“ kviečia į Vilniuje rengiamas nemokamas įvairių sporto šakų treniruotes. Ir jaunuoliai, ir vyresnio amžiaus miestiečiai vis labiau domisi gatvės gimnastika, kovos menu Muay Thai, graplingu, aikido. „Sveiko miesto” ir tinklaraščio Sportage.lt iniciatyva  šiose treniruotėse lankėsi ir į jas iš medicininės pusės pažvelgė J. Girskio stuburo gydymo centro specialistai.

martial-arts-straipsniui


Anot sporto medicinos gydytojo Manto Ambraškos sporto šakų poveikis kūnui, jo biomechanikai apskritai yra teigiamas. Dėl to žmonės ir skatinami pradėti sportuoti dar vaikystėje. Aikido, Muay Thai, graplingas, gatvės gimnastika  – visos šios sporto šakos turi teigiamą poveikį motorikos, jėgos, greičio ar koordinacijos lavinimui. Tačiau gydytojas pabrėžia: bėdos atsiranda, kai dirbama nesistemingai ir stingant žinių apie savo galimybes.

„Nėra blogo sporto, bet yra nežinojimas ir blogas pasirengimas. Nežinojimas dažną sporto mėgėją, tesiekiantį sustiprinti kūną, atsikratyti kai kurių fiziologinių, psichologinių bėdų, ilgainiui priverčia varstyti ne sporto salių, bet medicinos specialistų kabinetų duris. Todėl prieš pasineriant į maloniai varginančių treniruočių rutiną, pirmiausia turėtumėte išmanyti, kurie jūsų kūno raumenys neatlieka savo prigimtinių  funkcijų – yra netekę jėgos, ar priešingai  –  yra per daug įsitempę, kitaip tariant, „prasiskolinę” kūnui. Tik grąžinę jam skolas – fiziologinį raumenų ilgį ir jėgą, būsite tikri, kad sporto judesių metu visi raumenys atliks jiems skirtą darbą, o prarastų jų funkcijų neteks kompensuoti kitiems kūno raumenims. Taigi, entuziazmo nepakanka, svarbu sportuoti atsakingai,” –  pataria J. Girskio stuburo gydymo centro gydytojas M. Ambraška.

Atletiškas ar „gibono“ kūnas?

Gatvės gimnastikos gerbėjai liudija: nebūtina prakaitą lieti uždaroje patalpoje ir įsikibus į treniruoklius. Norinčiajam pajudėti ir lavinti fizinę jėgą, sporto salę gali atstoti kad ir vaikų žaidimo aikštelė po atviru dangumi, o treniruoklius – lauko lygiagretės, skersinės, švediška sienelė.

Girskio stuburo gydymo centro kineziterapeutas Laimis Jatautas pastebi, jog gatvės gimnastai stengiasi turėti kuo mažesnę apatinės kūno dalies raumenų masę, kad darant triukus, kuo lengviau būtų valdyti ir iškelti savo kūną, o tai sukelia didelius krūvius riešams, alkūnėms. Be to, nukreipdami dėmesį į viršutinės kūno dalies raumenų lavinimą, jie nepakankamai krūvio suteikia kojų, sėdmenų raumenims.

„Taip ilgainiui atsiranda raumenų masės disproporcija tarp viršutinės ir apatinės kūno pusių, formuojasi „gibono“ sudėjimas – platūs pečiai ir krūtinė, bet plonos kojos. Vis dėlto siekiant išlikti sveikiems ir išlaikyti kūno harmoniją, reikėtų nepamiršti lavinti ir kojų bei sėdmenų raumenis. Juk evoliucijos procesas jau seniai mus nutolino nuo gibonų gyvenimo būdo, tapome dvikojais ir vaikščiodami nebebalansuojame iki žemės siekiančiomis rankomis,“ – paaiškina L. Jatautas.

Sporto medicinos gydytojas Mantas Ambraška atkreipia dėmesį, kad gimnastai šiandien pasaulyje užima pirmaujančią poziciją pečių traumų statistikos eilutėse. „Gatvės gimnastika gali padėti smarkiai sustiprinti rankas, tačiau vargiai leis išspręsti pečių juostos biomechaninius sutrikimus. Taip pat šio sporto propaguotojams būdingos čiurnų, riešų, nugaros juosmeninės dalies traumos. Kojų traumos susijusios su šuoliais, nusileidimais nuo žiedų, skersinių, lygiagrečių,” – grėsmes vardija M. Ambraška.

Jis pataria: prieš renkantis šį sportą, būtinai svarbu įsivertinti savo kūno masės indeksą, pečių sąnarių mobilumą (ypač lenkimą), juosmeninės dalies linkį, jo tiesimo galimybes, nes nuo to labai priklauso tam tikros traumos ir jų tikimybė.

Gydytojai išskiria ir didžiausią gatvės gimnastikos privalumą: pagrindiniai triukai atliekami naudojant tik savo kūno masę, o tai sumažina fizinio krūvio „perdozavimo“ tikimybę, tiksliau, padarai tiek, kiek tuo momentu sugebi.

Bijai vilko – neik į mišką

Sporto renginių organizatoriai pastebi tarp lietuvių populiarėjančias treniruotes, kurios jungia skirtingas kovos rūšis. Tarp jų – Muay Thai. Nuo kitų šis iš Tailando kilęs kovos menas skiriasi tuo, kad sportininkui taikoma palyginti mažai apribojimų: galima didelė smūgių įvairovė rankomis, kojomis, alkūnėmis, keliais.

Tai reiškia, kad dirba visas kūnas, lavinamos skirtingos raumenų grupės. Ypač šis sportas naudingas dėl savigynos: kaunamasi be jokių apsaugų, išskyrus pirštines. Čia bene vienintelis ginklas – pats kūnas. Tad prieš išbandant šią kovos rūšį, reikėtų susitaikyti, kad mėlynės, sumušimai, guzai, įbrėžimai, patempimai, kruvini krumpliai taps kasdienybe.

Anot M. Ambraškos, Muay Thai, kaip ir giminingoms dvikovėms sporto šakoms, būdinga vadinamoji mušeikos laikysena ir padidėjęs kojų bei rankų traumatizmas. Tad kūno laikysenos su šia sporto šaka tikriausia nepavyks susitvarkyti.

Specialistas teigia, kad verčiau treniruotis su panašaus pasirengimo priešininku, nes dėl didelio meistriškumo skirtumo ir nelygių jėgų vienam iš kovotojų gali smarkiai padidėti traumų tikimybė.

Abraška pataria Muay Thai išbandyti turintiems ne tik pakankamai gerą fizinį, bet ir psichologinį pasirengimą: „Apskritai kontaktinės dvikovės sporto šakos, kurių vienas iš tikslų yra sutrikdyti oponento sveikatą, nėra pačios draugiškiausios. Tokiais atvejais reikėtų prisiminti posakį: bijai vilko – neik į mišką, nes smūgių gali sulaukti iš bet kokios pusės į bet kurią kūno vietą“.

Gydytojas pastebi, kad, nepaisant ganėtinai agresyvaus kovotojų kontakto, šiuo sportu domisi ir vaikai. „Bet suaugę geriau gali save kontroliuoti, tik ne visada sugeba adekvačiai įvertinti tiek savo, tiek varžovo galimybių“, – patikslina specialistas.

Imtynių charakteris

Graplingas – dar viena imtynių rūšis, ji susiformavo iš brazilų džiudžitsu, dziudo, sambo, bušido. Kovos metu naudojami visi įmanomi imtynių veiksmai, tarp jų – metimas, smaugimas, kol priešininkas priverčiamas pasiduoti.

Todėl, kaip M. Ambraška įžvelgia, traumos čia – labai dažnos. Šiuo požiūriu graplingas gali konkuruoti su amerikietiškuoju futbolu. „Sunku rasti vienareikšmiškai vertintinos statistikos apie graplingą, nes tai ne olimpinė sporto šaka ir populiarumu smarkiai nusileidžia kitoms imtynių rūšims. Bet graplingo specifika iš esmės panaši į klasikinių imtynių „charakterį“. Tad galima manyti, jog kaklo traumos, kaip ir kitų imtynių sportininkams, sudaro 15–20 procentų visų traumų”, – prielaidą kelia gydytojas.

Jis atkreipia dėmesį, kad graplingo varžovai  metimo metu dažnai leidžiasi ant ištiestos rankos, norėdami apsisaugoti nuo kritimo ant nugaros. Tai gali lemti rankų, pečių, raktikaulio traumas. Į šias imtynes panašių sporto šakų traumų dažnis svyruoja nuo 25 iki 136 per 1000 kovų.

Medikai rekomenduoja imtynių sportą pradėti ne anksčiau nei nuo 10–11 metų amžiaus, kadangi vaikai su nepakankama pilvo raumenų jėga, prasta liemenį stabilizuojančių raumenų funkcija arba su padidėjusiu juosmeniniu linkiu gali patirti nugaros juosmeninės dalies skausmus. Jie atsiranda dėl per didelės apkrovos, patiriamos imtynių stovėsenos metu. Skausmas dažniausiai pasireiškia tiesiantis per liemenį atgal, bet jautrumas juosmeninėje dalyje gali atsirasti ir lenkiantis per juosmenį į priekį.

Kova ir mąstymas

Į japonų kovos meno aikido treniruotes atžalas vedantys tėvai ypač džiaugiasi, kad jų teigiamas poveikis besiformuojančiai asmenybei atsispindi ne tik laikysenoje, bet ir mąstyme.

muay-thai-straipsniui


 

Mat šis kovos menas smerkia agresiją, skatina dvikovos instinktus nukreipti į harmoniją ir santarvę. Aikido meistrai vadovaujasi principu: sužeisti priešininką – tas pats, kas sužeisti save. Todėl reikia gebėti suvaldyti priešininko agresiją taip, kad jam nebūtų padaryta žalos. Per dėmesio koncentraciją siekiama vidinio vientisumo, o per fizinių savybių lavinimą – ir išorinės pusiausvyros. Ne šiaip sau aikido dar vadinamas taikos menu.

Priešingai nei daugumoje kitų kovos menų, čia stengiamasi puolimą priimti, o ne blokuoti. Pagrindinė aikido užduotis – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį pratęsti, kontroliuojant ir nukreipiant atakos energiją.

„Fiziniu požiūriu, aikido gerai tuo, kad tinkamai atliekant tam tikrus kovos pratimus ir lavinant techniką, mažėja įtampa ir žmogaus kūne, ir mintyse, nes dėmesys telkiamas į atsipalaidavimą ir kvėpavimą“, – aikido naudą pabrėžia M. Ambraška.

Vis dėlto, anot jo, žmogus, prieš rinkdamasis bet kokią sporto šaką, net ir plačiai giriamą ar iš pirmo įspūdžio, visai neagresyvią, turėtų žinoti savo silpnąsias vietas. „Reikėtų atsakingai paruošti raumenis ir skeleto sistemą, pažinti tai fizinei veiklai būdingus principus, įgyti bazinius įgūdžius ir tik tada pradėti lavinti specifinius judesius,” – apibendrina gydytojas M. Ambraška.

Hobį darbu pavertusi ekstremalė Agnė Šimanskytė: „Viskas įmanoma!”

Pusę metų užsienyje, žiemos skrodžiant vandenį tolimajame Keiptaune, hobis virtęs darbu ir pragyvenimo šaltiniu, daugybė įspūdžių ir gražių akimirkų iš kelionių po pasaulį. Atrodytų, tobulas ir mažai kam pasiekiamas gyvenimas, bet ekstremalė Agnė Šimanskytė drąsiai sako – jeigu sunkiai dirbsite ir labai norėsite, viskas bus įmanoma. Kartu ji pažymi, kad tam, jog susikurtų tokį gyvenimą, prireikė apie dešimties metų.agne keiptaune edited


Jėgos aitvarus pažabojusią Agnę pagauti sunku – su ja pasikalbėti pavyko tarp skrydžio iš Turkijos į Lietuvą. Ji kaip tik keliavo iš Keiptauno, o Lietuvoje ilgai neužsibuvo, nes išlėkė į Norvegiją.

„Apie pusmetį praleidžiu Lietuvoje. Vasaros sezonas pas mus trunka apie penkis mėnesius, todėl vasarą išvažiuoti iš gimtinės manęs niekas neprivers, nebent atsiranda kažkokių reikalų.

O Keiptaune žiemoju jau ketvirtus metus“, – savo maršrutus nupasakojo A.Šimanskytė.

Neatsitiktinai Keiptaunas – čia galima užsiimti visais vandens sportais, šis miestas vadinamas kaitų sostine.

Lietuvė ne tik pati skrodė vandenį, bet surengė ir stovyklą, į kurią plūdo lietuviai bei žmonės iš viso pasaulio.

Idėja rengti stovyklas Agnei kilo dar tada, kai devyniolikos pirmą kartą išvyko kaituoti į Egiptą. Tada važiavo 40 vaikinų ir tik trys moterys.

„Draugai mane išmokė kaituoti – būtent tada apsivertė mano gyvenimas. Prasidėjo vandens sportai, tada pagalvojau, kad būtų įdomu su tuo susieti savo gyvenimą. Merginų buvo daug mažiau, todėl ir kilo idėja organizuoti stovyklas joms.

agnes stofke


 

Dabar šimtu procentų, viską ką darau, yra susiję su šiuo sportu. Stovyklos, mokyklos, treniruotės. Organizuoju Lietuvos vandenlenčių čempionatą. Viskas aplink tai ir sukasi“, – šypsosi sportininkė.

Tada, prieš beveik dešimt metų, ji buvo baigusi krepšinio mokyklą, bet nusprendė, kad nenori viso gyvenimo praleisti krepšinio aikštėje.

Susidomėjusi jėgos aitvarais, ji pati susitaupė pinigus įrangai ir ją įsigijo. Dabar šis sportas sparčiai populiarėja Lietuvoje ir merginų, užsiimančių juo, yra ne ką mažiau nei vaikinų.

Tam, kad sudomintų dar didesnę dalį žmonių ir suteiktų jiems galimybę išmėginti šį sportą, A.Šimanskytė prisijungė prie „Sportage“ projekto, kuris skatina keistis, dovanoti ir parduoti nebereikalingą sportinę įrangą, aprangą.

Prie projekto jau prisidėjo tokie sportininkai kaip Rokas Milevičius, Airinė Palšytė, Antanas Kavaliauskas, Virgilijus Alekna ir kiti.

„Prisidėjau prie projekto tam, kad žmonės galėtų įsigyti, kad ir ne naują įrangą, bet sutaupyti pinigų“,  – džiaugėsi ji.

A.Šimanksytė kartu bendradarbiauja su tokiomis kompanijomis kaip „Red Bull“, „Turkish Airlines“ ir yra pasinėrusi į organizacinius reikalus.

„Žinau, kad žmonės, atėję kaituoti, išsivalo galvas nuo darbų, – paklausta, ką pati junta skrosdama vandenį, kalbėjo Agne. – Aš dažnai neturiu nuo ko išsivalyti galvos, aš džiaugiuosi gyvenimu, kad turiu galimybę gyventi taip, kaip gyvenu“.

Jeigu kam nors A.Šimanskytės gyvenimas dabar primena laimingą pasaką, ji turi ką jiems pasakyti ir palinkėti.

„Vienas esminių dalykų – reikia labai norėti. Reikia labai norėti ir galimybės atsiranda. Viskas neįvyksta savaime. Dabar, po dešimties metų, galiu leisti sau daugiau keliauti, daugiau laisvės.

Man reikėjo labai daug dirbti, kad hobį paversčiau darbu. Reikia labai norėti, įdėti daug pastangų. Nereikia galvoti, kad viskas prasideda savaime. Jeigu norėsi ir daug dirbsi – viskas įmanoma“, – pabrėžė ji.

Airinė Palšytė – apie čempioniškos aprangos paslaptį ir pagalbą kitiems

24-erių Airinė Palšytė it viesulas pradėjo naujus metus – pagaliau įveikta 200 cm aukščio kartelė, o praėjusį savaitgalį pasiekta didžiausia karjeros pergalė – uždarų patalpų lengvosios atletikos Europos čempionate iškovotas auksas ir dar centimetru pagerintas asmeninis ir Lietuvos rekordas.

airine EC auksas

Nuotrauka/Credits: Predrag Vuckovic


Į 201 cm aukštį pakilusi šuolininkė prieš startą nusprendė klausyti vidinio balso – apsivilko ne naują, o seną varžybinę aprangą.

Prieš pat Europos pirmenybes Belgrade šuolininkė į aukštį atsiėmė naują Lietuvos rinktinės aprangą, tačiau taip jos ir nepanaudojo.

A.Palšytė nusprendė varžytis su senesne apranga, kurią vilkėjo praėjusių metų liepą vykusiame Europos čempionate Amsterdame. Tada lietuvė iškovojo sidabrą.

„Nors ir atsiėmiau naują aprangą, į Belgradą vežiausi ir praėjusių metų komplektą. Kilo tokia mintis – kodėl nešokinėti su ta pačia apranga, juk ji man buvo sėkminga? Tiek kvalifikacijoje, tiek finale šokau būtent su senesne apranga.

Galbūt tai ir turėjo kažkiek įtakos, bent jau morališkai“, –  netikėtą pergalės ingredientą atskleidė atletė.

Dabar ji planuoja, kad šią aprangą derėtų pasilikti kaip čempionišką prisiminimą, galbūt įrėminti.

Kartu ji parsivežė dar vieną brangų dalyką – paryškintą, mėlyną varžybinį numerį. Jis išskirtinis tuo, jog pabrėžia, kad sportininkas yra savo rungties pasaulio sezono lyderis.

„Pirmą kartą turėjau šį numerį, todėl pasiliksiu ne tik laimingą aprangą, bet ir jį“, – įspūdžiai dalijosi ji.

Paklausta, ar nederėtų dar išsaugoti aprangą ir rugpjūtį vyksiančiam pasaulio čempionatui, A.Palšytė tik nusijuokė: „Apie tai dar pagalvosiu, bet galbūt“.

Nepanaudota, nauja rinktinės apranga gali atsidurti ir lietuvės sirgalių rankose – ja sportininkė galbūt pasidalins „Sportage“ projekto puslapyje, kurio ambasadore tapo jau senokai.

Čia žymūs sportininkai ir paprasti žmonės gali pirkti, keistis ir dovanoti nereikalingas sportines prekes.

„Gal pasidalinsiu nepanaudota rinktinės apranga, turiu jų net keletą vienetų. Jeigu ji kam nors tiks – padovanosiu“, – svarstė ji.

Lengvaatletė ne tik noriai dalinasi sportine atributika, bet dažnai pildo vaikų svajones, dalyvauja įvairiuose projektuose ir stengiasi padėti tiems, kurie sau negali leisti įsigyti reikalingų sportinių prekių.

„Padedu ne dėl to, kad man reikėtų garbės. Darau tai dėl to, kad jeigu duodi pats, viskas grįžta ir tau. Malonu matyti, kad galiu padėti. Kartais tam reikia skirti daugiau laiko ir pastangų, bet  smagu tai daryti, gaunu didžiulę moralinę grąžą.

Nemanau, kad Europos čempionės titulas mane pakeis ar privers daryti daugiau ar mažiau – viską dariau tikrai ne dėl to, kad apie mane kažkas parašytų. Tai buvo daroma moraliniais sumetimais, nes jaučiau kad galiu padėti kitiems, juos paskatinti rinktis sportinį kelią. Žinau, kad pradžioje tikrai trūksta sportinės atributikos, tad jeigu aš galiu ją padovanoti vaikams, kodėl to nepadarius“, – šypsojosi A.Palšytė.

Pusę pasaulio išmaišiusi Diana Lobačevskė Londone sieks rekordo

220 nubėgtų kilometrų per savaitę – tokiu ritmu Portugalijoje vykusioje treniruočių stovykloje gyveno maratonininkė Diana Lobačevskė, jau besikraunanti lagaminus į Meksiką, kur tęs pasirengimą aukštikalnėse.

 d lobacev

Diana Lobačevskė Londone sieks rekordo


 

Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių 36-erių lietuvė nespėja krautis lagaminų – buvo toje pačioje Meksikoje, kur laimėjo maratono varžybas, vėliau lankėsi Kinijoje, Indijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

„Pirmadienį vėl išvykstu į Meksiką, noriu išbandyti naują sau vietą – aukštikalnes. Jos labai naudingos ištvermės sporto atstovams.

Važiuojame trims savaitėms – išbandysiu naują vietą, galbūt tai bus vieta, kur galėsiu važinėti žiemos metu.

Labai nekantrauju, nes norisi pabėgti nuo lietuviškų orų. Portugalijoje bėgiojau su šortais, ten buvo dvidešimt laipsnių šilumos, o grįžusi patekau į 12 laipsnių šaltį“, – juokėsi D.Lobačevskė.

Daug permainų

Rio de Žaneire lietuvė pasirodė fantastiškai – finišavo 17-oje vietoje, o toks pasirodymas jai atvėrė duris į daugelį pasaulio maratonų.

„Aukso standarto“ etiketę gavusi D.Lobačevskė yra kviečiama į įvairiausius pasaulio kampelius.

Kartu sportininkė nepamiršta ir bėgimo sporto populiarinimo Lietuvoje – neseniai tapo Birštono pusmaratonio ambasadore, prisijungė prie keistis, pirkti ir dovanoti sportines prekes skatinančio projekto „Sportage“.

Kartu su kitais garsiais šalies atletais ji siūlo jau nebereikalingas prekes.

„Pamenu save, kai buvau labai maža, pas mus bėgiodavo Stefanija Statkuvienė. Ji visada buvo gražiai apsirengusi, o mes su suplyšusiais sportbačiais, panešiotais rūbais.

Dabar jau dirbu su rėmėjais, kurie mane aprengia, todėl noriu padėti vaikams ir suaugusiems, padovanoti savo aprangą“, – motyvus dėstė ji.

Bėgs Londono maratone

Artimiausias rimtas D.Lobačevskės startas – balandžio 23 dieną Londono maratone, kur renkasi elitinės pasaulio bėgikės.

„Šis maratonas patenka į penketuką geriausių pasaulyje – organizatoriai pasikviečia daug elitinių atletų. Konkurencija bus labai didelė.

Ten važiuoju ne dėl vietos kovoti – noriu prabėgti kuo geriau ir greičiau, išjudinti savo geriausią rezultatą. Svarbu, kad tai būtų mano diena – mano savijauta, būčiau reikiama koja išlipusi iš lovos.

Darbo tikrai nemažai įdedu ir norisi, kad tai atsipirktų“, – planuoja ji.

Kol kas geriausias D.Lobačevskės asmeninis rezultatas – 2 val. 28 min. ir 3 s.

„Rinkčiausi gal kitą maratoną, tokių nelabai mėgstu – tai ne mano lygis, tai daugiau prestižo reikalas. Reikia sudalyvauti ir tiek. Kviečia antrus metus iš eilės – praėjusiais metais negalėjau dėl pasirengimo Rio žaidynėms, tai šiais sutikau“, – kuklinosi bėgikė.

Tuo tarpu rugpjūtį ji ir vėl grįš į Didžiąją Britaniją, kur vyks pasaulio čempionatas. Čia sportininkė jau norės užimti kuo aukštesnę vietą.

2013 metais Maskvoje ji buvo dvylikta – tai kol kas geriausias jos rezultatas.

 Londonas – tinkama vieta

Diana džiaugiasi – Londonas viena geriausių vietų siekti gero rezultato varžybose.

„Nereikia toli skristi ir 15 valandų būti lėktuve. Lengva kelionė, po kurios nereikia adaptuotis prie pasikeitusio laiko.

Taip pat dviejų valandų skirtumas tarp Anglijos ir Lietuvos man naudingas – nesu rytinis žmogus, darbingiausia esu jau dieną“, – pripažįsta ji.

Anglijos laiku maratonas prasidės 9 val. 30 min., tad laikas sportininkei bus beveik idealus.

„Bet žinote, kai esi sportinėje formoje, esi gerai pasiruošęs – tau niekas netrukdys. Nei klimatas, nei blogas oras. Bet kai esi nepasiruošęs, tai tada viskas blogai – tai ant kankorėžio atsistojau, tai mane pakirto kažkas.

Man svarbiausia gerai pasiruošti ir būti savimi užtikrintai“, – tikino ji.

Aplankė Dubajų

Pasibaigus Rio žaidynėms ir pradėjus klajones po pasaulį lietuvė įgyvendino seną svajonę – aplankė Dubajų.

„Apsilankymas paliko labai didelį įspūdį. Mano svajonė kažkada buvo bėgti Dubajaus maratone. Norėjau į šį miestą ir pavyko. Kinija taip pat įdomi – viskas kažkaip kitaip, tik klimatas nepatiko. Smarvė, drėgmė“, – prisiminimais dalijosi bėgikė.

Kinija patraukli ir kitu aspektu – gerais priziniais fondais. Čia lietuvė neplanuotai sudalyvavo maratone ir užėmė 8-ąją vietą, taip papildydama piniginę.

„Dėl to man ir nepatinka Europoje bėgti!, – kalbėdama apie piniginių prizų skirtumus nusijuokė D.Lobačevskė. –  Kinijoje labai daug pinigų investuoja į bėgimą, varžybas. Europoje visi organizatoriai nuolat verkia, kad krizė, krizė, krizė…“.

Išmaišiusi beveik pusę pasaulio D.Lobačevskė atrasdavo laiko ir poilsiui.

„Važiuodavau į varžybas be aklimatizacijos, praktiškai atvažiuodavau į startą, kad kūnas nespėtų sureaguoti, kur jis ir ką daro. Valandų skirtumas duoda savo. Atradau būdą, kad atvažiuoji vos ne į startą, sudalyvauji ir tada dar pasilieki porai dienų. Kažkur išeini, apsižiūri.

Man atostogos ir yra šios kelionės, kai važinėju per maratonus. Net nepamenu, kada važiavau tiesiog atostogauti ir nieko nedaryti“, – nusišypsojo D.Lobačevskė.

Kšyštofo Lavrinovičiaus jausmus vis dar šildo prisiminimas apie Juozuko dovaną

Buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės narys, Panevėžio „Lietkabelio“ lyderis, trijų vaikų tėvas, nuolatinis pokštininkas – 36-erių Kšyštofui Lavrinovičiui galima prilipinti ne vieną etiketę. Tačiau jam svarbiausia viena.

k.lavrinovic


 

„Trijų vaikų tėvas. Tai didžiausias mano pasiekimas gyvenime“, – šypsodamasis pripažįsta jis.

Šį sezoną jis mėgaujasi gyvenimu ir žaidimu kartu su broliu Darjušu. Apsivilkę „Lietkabelio“ marškinėlius broliai greitai tapo komandos siela ir treniruotes palengvina nepaliaujamais juokais.

Tačiau net ir brolis žino, kada galima juokauti, o kada verčiau surimtėti.

„Aš juk ne 24 valandas per parą juokauju ir anekdotus pasakoju, – juokiasi jis. – Yra laikas, kada aš galiu pajuokauti ir yra laikas, kada reikia susikaupti. Stengiuosi žiūrėti pagal trenerio nuotaiką, kada galiu juokauti, o kada atsiduoti darbui ir būti rimtam“.

Dažniausiai K.Lavrinovičius išdaigas krečia ir juokus pasakoja tada, kai komanda yra rūbinėje, keliauja į rungtynes ar per kitokius pasibuvimus už aikštės ribų.

Būna juokų ir aikštėje, o šie jam padeda atsipalaiduoti ir jausti mažiau įtampos.

„Vieniems reikia visą parą išlikti susikaupusiems, kiti linkę atsipalaiduoti. Kitiems gal trukdo juokai, o man asmeniškai pozityvumas padeda atsipalaiduoti ir sumažinti įtampą“, – pasakoja veteranas.

Dažniausiai jo juokų taikiniu tampa brolis Darjušas – jie nevengia vienas kito patraukti per dantį ir pakritikuoti.

Dažnai trenerių ir žaidėjų pagyras už darbą, malonų bendravimą ir atsidavimą girdintis K.Lavrinovičius pats pripažįsta, kad daugelį per karjerą sutiktų žmonių jis pamena taip pat šiltai, kaip ir jie jį.

„Mūsų krepšinio pasaulyje ir trenerių, krepšininkų, gydytojų, masažuotojų yra su geru humoro jausmu, gerų žmonių. Būna ir griežtas treneris aikštėje, bet už jos ribų linkęs pajuokauti, įtampą nuimti.

Atrodo ir Tomas Pačėsas labai griežtas, bet visada linkęs už aikštės pajuokauti, maloniai pabendrauti. Visi treneriai tokie.

Turi būti toks bendravimas su žaidėjais, kad gaėtumi būti arčiau jų ir neprarasti kontakto“, – įsitikinęs krepšininkas.

Neseniai K.Lavrinovičius tapo „Sportage“ projekto ambasadoriumi. Šio projekto puslapyje siūloma pirkti, keistis ir dovanoti įvairias sportines prekes. Be K.Lavrinovičiaus tarp projekto ambasadorių – Virgilijus Alekna, Antanas Kavaliauskas, Airinė Palšytė ir kiti garsūs šalies atletai.

Krepšininkas visada buvo linkęs keistis dovanomis ir padėti kitiems, todėl prisijungti prie „Sportage“ jam buvo lengvas sprendimas.

„Dažnai sportbačius atiduodu jaunam žaidėjui, jei jis neturi galimybių nusipirkti, o savus suplėšė ir su jais žaidžia. Visada atiduodu savo. Aš per karjerą jų prikaupęs, ne visus išnaudojęs. Stengiuosi nemarinuoti daiktų, o kažkam padėti padovanojant. Tada žmogus gauna ir motyvacijos, gerų emocijų“, – įstikinęs jis.

Ir pats K.Lavrinovičius yra sulaukęs daugybės dovanų iš ekipos draugų, vadovų, bet viena vis dar kelia šiltus prisiminimus – ją įteikė ilgametis rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius.

„Pamenu, kai Alytuje tik pradėjau karjerą Juozukas atvežė man rinktinės kojines dovanų. Tada man gal buvo 16-17 metų. Tą dovaną labai prisimenu. Labai ilgai jaučiau geras emocijas.

Kai pakvietė mane į rinktinės stovyklą, užsidėjau tas kojines ir iki dabar išlikę prisiminimai, nors praėjo dvidešimt metų“, – šypsojosi K.Lavrinovičius.

Pirmasis profesionalus Lietuvos golfo žaidėjas po pertraukos grįžta į varžybas

Pirmasis profesionalus teniso žaidėjas Lietuvoje Arnas Kaunas jaunystę praleido Prancūzijoje, kur ir išmoko sporto pagrindų. Greitai iškilęs golfo pasaulyje,  A.Kaunas pastaruoju metu dingo iš akiračio. Keletą metų jis kūrė verslą, o neseniai duris atvėrė uždaras golfo centras „Golfin“, įsikūręs prekybos centre „Europa“.

Arnas Kaunas sugrįžta į profesionalaus golfo areną // Tomo Šimkaus nuotr.
Arnas Kaunas sugrįžta į profesionalaus golfo areną

Atsidavęs verslui A.Kaunas beveik trejiems metams pasitraukė iš sporto, bet į jį ketina grįžti šiais metais.

„Labai gaila paaukotų metų verslui, bet niekada negali žinoti, kada pasibaigs tavo sportininko karjera, o kažką po kojomis reikia jau būti pasiklojus“, – sako jis.

Per tą laiką jis spėjo nuveikti ir daugiau – vedė draugę Indrę, neseniai prisijungė prie „Sportage“ projekto ir tapo vienu jo ambasadorių.

A.Kaunas su kitais garsiais šalies sportininkais skatina dalintis sporto inventoriumi ir prekėmis, dovanoja įvairius dalykus.

Esate pirmasis profesionalus golfo žaidėjas Lietuvoje. Kaip golfas atsirado Jūsų gyvenime?

– 2000-aisiais metais su šeima emigravome į Prancūziją, Tulūzos miestą. Apsigyvenome netoliese golfo lauko, aplink kurį aš kiekvieną dieną begiodavau. Taip mane pastebėjo ir užkalbino golfo klubo savininkas bei pakvietė išbandyti žaidimą.

Tuo metu buvau 14 metų. Vieną dieną atvykau pas jį, kad parodytų kaip žaidžiamas golfas ir man tai labai patiko. Pradžioje golfo klubo savininkas man paskolino lazdas, kad pradėčiau praktikuotis, po to pamatęs, kad aš „užsikabinau“, padovanojo golfo lazdų rinkinį ir leido žaisti aikštyne tiek, kiek panorėsiu.

Pamačiau, kad man visai gerai sekasi, tada jau reikėjo kreiptis į trenerius, kad pradėčiau dar labiau progresuoti. Pradėjau lankyti vaikų golfo akademiją ir asmenines golfo pamokas pas trenerį. Šeima, pamačiusi mano golfo žaidėjo potencialą, pradėjo daug dėmesio skirti treniruotėms ir varžyboms.

Įkūrėte golfo centrą „Europos“ prekybos centre. Kaip vyksta golfo žaidimas uždaroje erdvėje – juk daugeliui šis žaidimas asocijuojasi su plytinčiais žaliais laukais?

– Vis grįždamas vasaroms į Lietuvą, pamačiau, kad lietuviai susiduria su problema – kur žaisti golfą žiemą? Tad dauguma žaidėjų golfo žaidimą žiemą pristabdo, o tai didžiausia klaida.

Norint progresuoti žaidėjas privalo treniruotis nuolat, visus metus. Juk žaisdamas tik vasarą ir žiemos laikotarpiu nepaimdamas golfo lazdos į rankas, žaidėjas „užblokuoja“ savo kūną ir pavasarį, prasidedant golfo sezonui, laukuose jis beveik iš naujo turi pradėti mokintis žaisti, kad viską prisimintų, ką darė prieš pusę metų.

O kaip ir kiekviename sporte, taip ir golfe, nesitreniruojant visi įgūdžiai greitai dingsta. Tad kam vasarą investuoti į trenerius, į žaidimą, kad per žiemą vėl viską užmirštum?

Pamačiau nišą Lietuvoje ir grįžau iš Prancūzijos gyventi į Lietuvą, kad atidaryčiau uždarų patalpų golfo klubą, kur žaidėjai turėtų galimybę treniruotis visus metus.

Su partneriu prieš porą metų atidarėme pirmąjį uždarų patalpų golfo klubą. Laikui bėgant žmonių susidomėjimas golfo sportu vis augo, tad ir žaidėjų darėsi daugiau, o ir žiemą uždarų patalpų golfo klubo užimtumas tapo toks, kad jau reikėjo plėstis.

Prieš mėnesį atvėrėme duris į naują, didžiausią Lietuvoje, golfo treniruočių centrą – „Arnas Kaunas Golf Training Center“.

200 kavdartinių metrų patalpose įrengėme tris golfo simuliatorius ir ridenimo aikštelę. Uždarose patalpose golfas žaidžiamas simuliatoriais. Tai dideli ekranai, per kuriuos rodomi golfo lauko atvaizdai. Į juos mušami kamuoliukai naudojant tą pačią golfo įrangą, kurią naudojame ir golfo laukuose.

Kamuoliuko skriejimo impulsas perduodamas kameromis kompiuteriui ir skriejimo trajektorija atvaizduojama ekrane. Žaidimas golfo simuliatoriumi atspinti 70 procentų žaidimo realybėje.

- Lietuvoje yra panašių, analogiškų centrų?

– Taip, tokių centrų yra dar du: vienas Vilniuje, kitas Klaipėdoje. Tik analogiškų nėra, kadangi mes turime vieną geriausių pasaulyje trijų ekranų golfo simuliatorių, kuris žaidėjams suteikia galimybę labai kokybiškai treniruotis. Taip pat išsiskiriame erdvės didumu, aplinka ir tai, kad mes dirbame visus metus.

- Kokia apskritai šio sporto situacija Lietuvoje – kokios sąlygos, koks lygis?

– Lietuvoje šiuo metu situacija tokia, kad turime daugiau golfo klubų nei galime priimti žaidėjų. Golfui Lietuvoje dar tik 15 metų, tad šis sportas yra labai jaunas. Žaidėjų skaičius su kievienais metais vis auga, bet ne ženkliai. Iki kaimynų latvių lygio mums dar reikia pasistengti.

Labai gero įvertinimo sulaukiame iš užsieniečių, besilankančių Lietuvos golfo laukuose, jie lieka labai patenkinti lauko kokybe.

Žinoma, Lietuvoje turime keleta gerų žaidėjų, kurių lygis kiekvienais metais kyla, bet tokių žaidėjų skaičius dar yra labai mažas.

- Kiek mėnesių Lietuvoje galima žaisti golfą lauke?

– Nuo ankstyvo pavasario, pirmųjų dienų, kai nutirpsta sniegas ir iš žemės pasitraukia įšalas, iki tol, kol oro sąlygos leidžia išbūti lauke apie 3-4 valandas ir iškrenta pirmasis sniegas. Keleta metų iš eilės pastebiu tendenciją, kad sezoną atidarome kovo pabaigoje, o uždarome lapkričio pradžioje. Taigi golfu lauke galima užsiimti pilnus 6-7 mėnesius.

- Golfas laikomas sporto šaka pasiturintiems žmonėms. Ar teisingas toks mitas?

– Golfas Lietuvoje turi suformavęs labai klaidingą stereotipą apie šio sporto prabangą.

Brangiausias dalykas kuris reikalingas golfo žaidimui yra laikas. Norint atvykti sužaisti 9 duobutes su apšilimu, žaidėjas užtrunka apie 3-4 valandas. Žaidžiant 18 duobučių, laikas beveik dvigubinasi. Jeigu žaidėjas gali kas antrą ar bent kas trečią dieną leisti sau tiek laiko išvykti žaisti golfą, tai čia ir pasireiškia visa žaidimo prabanga.

O kas liečia inventorių, pasiūla yra didžiulė, nuo dėvėtos įrangos iki labai brangios, tad kiekvienas žaidėjas gali rinktis pagal savo lygi. O kas liečia žaidimo mokestį, tai kaip ir kiekviename sporte už žaidimo aikštelę ar už salę turi susimokėti, taip ir čia turi susimokėti už žaidimą golfo laukuose.

Kai kurie žmonės maišo prabangą su džentelmeniškumu. Golfas yra damų ir džentelmenų sportas, kadangi šiame sporte griežtai reglamentuota apranga, bendravimas, elgsena. Tad iš šalies gali atrodyti, kad golfą žaidžia tik aristokratai, turtingi žmonės, bet galiu pasakyti, kad golfą žaidžia visi, o kadangi taisyklės visiems vienodos, todėl ir žaidžiantys žmonės atrodo pasitempę džentelmenai ir aristokratiškos damos.

- Kokie Jūsų asmeniniai planai – daugiau savęs įdedate į verslo plėtrą ar vis dar aktyviai dalyvaujate turnyruose?

– Kadangi jau trejus metus atsidaviau tik verslo plėtrai, šiais metais žadu sugrįžti į profesionalų golfą. Labai gaila paaukotų metų verslui, bet niekada negali žinoti, kada pasibaigs tavo sportininko karjera, o kažką po kojomis reikia jau būti pasiklojus. Bet šiais metais jau dalyvausiu kiek įmanoma daugiau Vokietijos profesionalų turo varžybose.

- Golfas  2016 metais buvo sugrąžintas į olimpines žaidynes. Kaip vertinate šio sprendimo sėkmę – juk daugybė geriausių žaidėjų atsisakė vykti į žaidynes?

– Praėjusių metų Olimpinių žaidynių įvykis buvo pats svarbiausias golfo pasaulyje po 112 metų. Golfo grįžimas į olimpines žaidynes pastūmėjo žmones plačiau domėtis šiuo sportu, susipažinti su geriausias pasaulyje golfo žaidėjais.

Geriausių žaidėjų atsisakymą žaisti Olimpinėse žaidynėse vertinu skeptiškai, nes tai tikrai nebuvo, kaip jie traktavo, paniška Ebolo viruso baimė. Tiesiog profesionalūs golfo žaidėjai jau prieš metus ar dar anksčiau susidaro savo turnyrų tvarkaraštį, griežtai patvirtintą rėmėjų, bet išimtį vis tiek galėjo padaryti.

- Galbūt pats norėtumėte pamėginti laimę prasimušti į olimpines žaidynes? 

– Tai yra kiekvieno sportininko svajonė ir siekiamybė sudalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Tokia svajonė yra ir mano. Tam, kad dalyvaučiau reikia pradėti žaisti daugybėje turnyrų, kad užimčiau pasaulyje aukštą reitingo vietą ir turėčiau daugiau šansų aplenkti pretendentus.

- Kas svarbiausia šiame žaidime – fizinis pasiruošimas, technika, psichologinė tvirtybė?

– Aš visada akcentuoju psichologinę tvirtybę. Psichologija golfe lemia labai daug. Niekada labai impulsyvus, nervingas, neatsakingas žmogus nepasieks gerų rezultatų. Tada – technika. Labai svarbu turėti kompetetingą trenerį, kuris iš tavęs išspaustų daugiau nei tu gali.

Beje, vienas treneris man buvo pasakęs, kad aš niekada netapsiu profesionaliu golfo žaidėju.Tą dieną aš iš karto pakeičiau trenerį.

Labai svarbus ir fizinis pasiruošimas bei sveikas gyvenimo būdas. Visada žmogus geriau jausis, bus tvirtesnis ir ištvermingesnis, jeigu turės puikų fizinį pasiruošimą.

- O ko ateina paprasti žmonės, nesiekiantys dalyvauti turnyruose – atsipalaidavimo, iššūkio ar ko kito?

– Visų pirmą golfas yra sportas, tad kiekvienas žaidėjas pradžioje ateina pasportuoti. Po to seka tai, jog kiekvienas nori tobulėti ir siekti kuo geresnių rezultatų, tad žaidėjai ateina treniruotis, vieni savarankiškai, kiti kreipiasi į mane, kaip į trenerį.

Bet visi nori mušti tiesiau, toliau ir turėti kuo taisyklingesnę techniką, tad ir su kiekvienu žaidėjų darbas yra skirtingas. Tie, kurie žaidžia dažniau, skiriu sunkesnes užduotis, kadangi jie gali greičiau progresuoti. Žaidžiančių rečiau prižiūriu techniką, kad jie visada pataikytų į kamuoliuką ir pajustų žaidimo malonumą.

Buriuotojas Rokas Milevičius: „Tai talentų žaidimas su stichijomis“

 Praėjo kiek daugiau nei dveji metai, kai Lietuvos buriuotojas Rokas Milevičius ir olandų „Team Brunel“ komanda pasiekė „Volvo Ocean Race“ varžybų finišą. Jūrų Dakaro varžybomis vadinamos devynis mėnesius trunkančios jachtų lenktynės aplink pasaulį vyks jau kitais metais, bet R.Milevičius dar nežino, ar turės garbės ir vėl jose plaukti.

Team Brunel, Lanzarote, Spain  n


Prieš dvejus metus R.Milevičiui duris tarp patyrusių buriuotojų atvėrė viena varžybų taisyklė – komandose privalo būti bent du buriuotojai, nesulaukę trisdešimties metų.

„Tai aukšto lygio buriuotojų ratas, patirtis čia lemia labai daug. Dėl to gaunasi pusiau uždaras ratas, nauji žmonės į jį nelabai patenka. Organizatoriai priėmė šią taisyklę,

Komandoms būdavo sunku rasti tuos du jaunus ir patikimus žmones. Buvau niekam nežinomas, bet patirtis Londono olimpinėse žaidynėse ir „Ambersail“ komandoje davė savo.

Tačiau jau nepateksiu į kategoriją iki trisdešimties, tai komplikuoja situaciją. Varžybų organizatoriai dabar nori, kad kiekvienoje komandoje būtų po porą merginų, tai irgi keičia situaciją. Nežinau ar pavyks kažkur įsitrinti. Norėčiau tai tikrai, bet kaip bus – nežnau“, – apie ateitį atsargiai šneka R.Milevičius.

Trisdešimtmetis kaunietis pripažįsta, šiose varžybose, kaip ir visame sporte, povandeninių srovių netrūksta – nemažai lemia ir marketinginiai, kiti aspektai.

Pusmetį praleidžia svetur

Nepaisant ilgesio devynis mėnesius trunkančioms „Volvo Ocean Race“ varžyboms, R.Milevičiui veiklos ir taip netrūksta. Šiais metais jis šešis mėnesius praleido svetur, o paskutiniu metu atstovavo „Team Trifork“ ekipai.

Grįžti namo iš kelionių jį dar labiau skatina prieš metus gimusi dukra ir žmona Erika.

„Ilgesys ir džiaugsmas sugrįžus dabar yra dvigubai ar trigubai stipresnis. Norisi ne tik greičiau grįžti, bet ir susirašyti po plaukimų.

Jau kiek koreguoju kalendorių, kad daugiau laiko būčiau su šeima“, – sako jis.

Būtent buvimas su šeima, artimaisiais ir draugais tampa geriausiu atsipalaidavimo būdu po daugybę mėnesių trunkančių klajonių.

Jose R.Milevičius daug laiko praleidžia oro uostuose, bet galiausiai susiranda draugų visame pasaulyje.

„Jei nori atostogauti, tai gali visur keliauti ir visur rasi, kas priims.

Būna buriuotojai atvyksta ir į Lietuvą. Tenka pravesti ekskursijas. Lygiai taip pat priimu draugus ir svečius, bandau parodyti mūsų šalį, kaip gyvename“, – pasakojo buriuotojas.

Talentų žaidimas su stichijomis

 Būten taip R.Milevičius apibūdina buriavimą, kurį atrado tik pradėjęs lankyti mokyklą.

„Yra varžybos, kai buriuoji arti kranto ir vakarus leidi viešbučiuose, bet yra kita buriavimo pusė, kai išplauki kelioms paroms ar ilgiau.

Pastarosiose varžybose atsiduri vienas prieš gamtos stichiją ir priklausai nuo oro sąlygų – gali nebūti vėjo ir praleisi savaitę plaukdamas tam tikrą atstumą, bet gali būti daug vėjo, bus labai sunku buriuoti, bet tą pati kelią nuplauksi per dvi dienas.

Buriuojant labiausiai žavi ta laisvė, buriuoajnt tavęs niekas nevaržo, nėra didelių kelių. Lasvė lėkti, skrosti bangas, jas išnaudoti, kad laivas plauktų dar greičiau, keisti bures atitinkamai nuo oro sąlygų.. Turbūt tai yra pats didžiausias buriavimo žavesys“, – meilę šiam sportui apibūdino R.Milevičius.

Sportininko teigimu, laivu skrosdamas nestabilų vandenyną supranti, kad nieko tvirto ir pastovaus nėra.

Ekstremalios situacijos nebaugina

 Buriavimas dažnai vadinamas ekstremaliu sportu, ypač, kai kalbama apie tokias varžybas kaip „Volvo Ocean Race“. Tačiau R.Milevičius sako, kad pavojingesnėms situacijoms visada yra pasiruošta, todėl problemų patyrusioms komandos neiškyla.

„Neseniai vykusiose Karibų varžybose per Atlanto vandenyną, kuriose pagerinome rekordą, buvo sudėtingų situacijų. Plyšo viena iš pagrindinių burių, turėjome stoti ir keisti ją, per audrą lipti į stiebą.

screen-shot-2016-12-26-at-12-26-42
Šiais metais jis šešis mėnesius praleido svetur, o paskutiniu metu atstovavo „Team Trifork“ ekipai

Kitą naktį dingo elektra, nebuvo mėnulio, audra buvo pakankamai didelė. Sąlygos tikrai buvo ekstremalios, įdarbinome visą komandą ir jos svečius“, – prisiminė jis.

Tokiose situacijoje R.Milevičiui širdis pradeda plakti greičiau, bet ne dėl baimės, o padidėjusios atsakomybės.

“Jauti atsakomybę už visą įgulą ir laivą. Pats supranti, kad menkiausia klaida gali skaudžiai atsiliepti.

Turi gebėti adekvačiai reaguoti tokiose situacijose. Buriavimas yra ne kiekvienam, tai sunkios varžybos, kurios trunka ilgai. Turi būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus.

Jei pavargsti fiziškai, tu tiesiog negali daryti kažko. Jei psichologiškai – gali nusitempti visą komandą ir padaryti daug žalos. Tuo klausimu natūraliai atsirenka žmonės – kas gali dalyvauti, o kam per sunku“, – išskyrė jis.

 Veiklos netrūksta

 Nors Lietuvoje R.Milevičius praleidžia ne tiek ir daug laiko, čia jis spėja nuveikti viską. Neseniai buriuotojas tapo projekto „Sportage“ ambasadoriumi.

Su kitais garsiais sportininkais jis skatina žmones sportuoti, keistis ir parduoti nenaudojamą sportinį inventorių.

Čia jis siūlo įvairios „Team Brunel“ atributikos ir simbolikos.

Kartu buriuotojas spėjo pasirodyti ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos eteryje, kur dalyvavo projekte „Tikri vyrai“. Su kitais garsiais šalies veidais jis išmėgino kariuomenės duoną.

„Labai patko, tikrai. Šaunus projektas, dalyviai, organizatoriai, vadai. Kareiviška duona, disciplina patiko. Sužinojome vidinės informacijos, išmokome naudotis ginklais“, – įspūdžiais dalinosi jis.

Praėjusį pavasarį duris atvėrė ir Roko bei draugų sporto klubas „Amber Crossfit“. Jis pats yra didelis „Crossfit“ sporto disciplinos aistruolis, todėl nori, kad kuo daugiau žmonių atrastų šį sportą.

„Tai ne tik sporto klubas, bet ir laiko leidimas kartu, vienijantis gyvenimo būdas“, – teigia jis.

Vasarą jis vyko ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes – čia buvo Lietuvos buriuotojų treneriu.

„Labai maloni patirtis, kita medalio pusė nei būnant sportininku. Tai gerokai didesnė atsakomybė, turi daugiau nuveikti ir padaryti, išgyveni rezultatus visus, tai nelengva duona. Turiu pareigą atiduoti duoklę Lietuvos buriavimui, kad tobulėtų žmonės, nebūčiau vienas iššokęs, kad stebintume pasaulį gerais rezultaits ir šis sportas būtų prieinamas kuo daugiau žmonių“, – viliasi R.Milevičius.

Kristina Piekautaitė į šokių studiją sesę Ramunę atsivilioja retai

Šokti gali kiekvienas. Tuo įsitikinusi daugybę metų šokio ritmu besisukanti Kristina Piekautaitė. Garsios dizainerės Ramunės sesuo yra įkūrusi savo vardo šokių studiją, kurioje užsiėmimai vieniems tampa puikiu laisvalaikio praleidimu ir pramoga, o kai kuriems – ir psichologine terapija.

kp2-copy


„Iš savo dvidešimties metų pedagoginės patirties galiu patvirtinti, jog šokti išmokti gali visi, reikia tik noro. Ateinantys į pirmą pamoką paprastai būna sukaustyti savo baimių, kad jie ‚mediniai‘, niekada gyvenime nešokę… Tada belieka tik padrąsinti, jog jų nemokėjimas šokti ir yra privalumas“, – pasakoja K.Piekautaitė.

Šokius daugelis tapatina su pramoga, tad neseniai sulaukusi buvusios krepšininkės Kristinos Vengrytės kvietimo prisijungti prie „Sportage“ projekto, Kristina kiek nustebo.

„Kvietimas prisijungti prie „Sportage“ projekto buvo labai netikėtas. K.Vengrytė yra gera mano draugė, todėl kai ji pasiūlė tapti ambasadore ir padėti skatinti žmones aktyviai judėti, net nesuabejojau“, – prisimena ji.

Šis projektas skatina ne tik aktyviai judėti, bet ir suteikia galimybę bendrauti bei pirkti, parduoti ir dovanoti įvairias sportines prekes.

Tačiau ne vien tai K.Piekautaitę sieja su sporto pasauliu – ji pati slidinėja, seka rankinio, plaukimo, krepšinio naujienas.

Žinoma, daugiausiai laiko ji praleidžia šokių studijoje. Ar čia dažnai galime išvysti ir dizainerę Ramune Piekautaitę?

„Tiesą pasakius, tai tik dėl Ramunės ir atsirado šokiai mano gyvenime. Ji mane atsivedė į savo šokių būrelį, kurį lankė, kai buvo maža. Tik po to ji ten neužsibuvo, o aš likau šokiuose visam gyvenimui. Šokių salėje su Ramune susitinkame nedažnai, dažniau jos mados namuose“, – šypsosi Kristina.

Kristina – Jūs šokėja, Jūsų sesuo – garsi dizainerė. Polėkio ir kūrybos Jūsų šeimoje turbūt niekada netrūko?

– Noriu patikslinti, jog esu šokių mokytoja, šokėjos karjera jau praeityje… O polėkio visai mūsų šeimai niekada netrūko ir netrūksta, tėvai skatino ir labai palaikė rinktis tas veiklas, kurios mums buvo įdomios.

- Šokio rūšių yra įvairiausių – kurie artimiausi Jūsų širdžiai?

– Nors esu išbandžiusi tikriausiai visas įmanomas šokių rūšis, artimiausi ir smagiausi man yra pramoginiai šokiai. Tai dešimt šokių, kurie atskleidžia vis kitokią nuotaiką ir suteikia skirtingos energijos.

- Kodėl pasirinkote šokius – esate nutrūktgalvė, turinti begalę energijos?

– Vaikystėje buvau tikras „vijurkas‘, energija liejosi per kraštus, tėvai turėjo rūpesčių su manimi dėl aktyvumo, todėl šokiai, į kuriuos nuėjau būdama ketverių metų, buvo tikras išsigelbėjimas visiems – turėdavau, kur išsikrauti.

- Turite savo šokių studiją, esate dalyvavusi šokių projekte. Ko dar nežinome apie Jus?

– Kad turiu dresuotą katiną, kuris moka ne tik skaičiuoti (šypsosi).

 

- Nors ir vyksta daugybė sportinių šokių čempionatų, tačiau daugeliui šokis kelia asociacijas su pramoga, o ne sportine veikla. Kas Jums yra šokis – sportas, pramoga ar kažkas daugiau?

– Sakyčiau priešingai – sportinius šokius visi sieja su sportu ir neįsivaizduoja, kad patys galėtų išmokti šokti, atrodo, jog jei nepradėjai šokti nuo penkerių metų, tai 35 ar 50 metų pradėti mokytis jau vėlu. Aš mokau pramoginių šokių, kurie, kaip sufleruoja pavadinimas ir yra skirti pramogai, laisvalaikio praleidimui, bendravimui, čia nėra jokių amžiaus apribojimų ar reikalavimų fiziniam pasirengimui. Studijoje šokti mokome šokėjus nuo 6 mėnesių, kai dar šokti ir ritmą jausti pradeda šokdami ant mamos rankų. Tad amžiaus ribų šokiuose nėra.

Šokių pamokos kartais virsta net ir psichologine terapija poroms. Ant parketo poroje visada veda vyras – pati svarbiausia taisyklė šokiuose, tad moterims, kurios dažnu atveju laiko visus keturis namų kampus, labai sunku atsipalaiduoti ir nevadovauti, kai tik tai įvyksta, vyrai ‚atsigauna‘ – labiau pasitiki savo jėgomis, moterys atsipalaiduoja ir gaunasi puiki porų terapija, iš salės visi išeina su didele šypsena ir teigiamomis emocijomis.

Man šokiai yra visas gyvenimas, aš jais gyvenu. Ateinantys šokti į mano studiją tampa tam tikro mano gyvenimo etapo dalimi, šokių mokymas nėra darbas, tai yra gyvenimo būdas. Dėkoju likimui ir tėvams, kad šokiai yra mano gyvenimas.

- Šokis – sudėtingas choreografinis kūrinys, kuriam reikia daug gabumų. Ar šokti gali kiekvienas?

– Iš savo dvidešimties metų pedagoginės patirties galiu patvirtinti, jog šokti išmokti gali visi, reikia tik noro. Ateinantys į pirmą pamoką paprastai būna sukaustyti savo baimių, kad jie „mediniai‘, niekada gyvenime nešokę… Tada belieka tik padrąsinti, jog jų nemokėjimas šokti ir yra privalumas, galės pradėti mokytis nuo to, kuri koja yra dešinė ir kuri kairė, o tą žino lyg ir visi, tada viskas atrodo daug paprasčiau.

Nežinau, iš kur susiformavo tas nusiteikimas, kad einant mokytis šokti, turi mokėti šokti, juk einant į pirmą klasę mokykloje niekas nesitiki, kad žinos penktos klasės kurso programą.

- Sveikas gyvenimo būdas tapo madingu – žmonės eina į sporto sales, bėgioja, atranda įvairias treniruotes. Ar sunku juos prisikviesti į šokių aikštelę, kai aplinkui – daugybė „ant bangos“ esančių sportinių veiklų?

– Kuo daugiau žmonių aktyviai leidžia laisvalaikį, tuo geriau visiems. Manau, kad sportas ir šokiai nėra viena kitai prieštaraujančios veiklos, sakyčiau, kad kaip tik papildančios. Studijoje šoko ar šoka bėgikai ir futbolininkai, baidarių irkluotojai, krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai.

Koordinacijos, ištvermės, atminties lavinimas šokiuose dar niekam nepakenkė, netgi padėjo – vienas šokius lankiusio sportininko treneris, pamatęs kaip jo auklėtinis šoka, buvo nustebęs jo sugebėjimais ir dėkojo už pagerėjusius fizinius duomenis. Aišku, kiekvienas pasirenka pagal save, kokia aktyvia veikla užsiimti, o aš labai džiaugiuosi, jei tai yra šokiai.

- Ar domitės dar kokiomis sporto šakomis, o galbūt ne tik domitės, bet užsiimate?

– Labai myliu kalnus, todėl slidinėjimas yra mano silpnybė. Gaila tik, kad prieš kelis metus patirta trauma pristabdė mano kalnų slidininkės karjerą, bet tikiu, kad mažais žingsneliais vėl sugrįšiu ant slidžių. Laisvalaikiu žaidžiu skvošą, atradau ir šiaurietišką vaikščiojimą. Nemažai mano draugų yra sportininkai, todėl domiuosi ir seku rankinio, krepšinio, plaukimo naujienas.

- Šokate jau daugybę metų. Kaip nuvejate monotoniją ar jos Jūsų darbe nėra?

– Monotonija, kai kiekvieną dieną sutinki tiek skirtingų žmonių, yra neįmanoma. Kaip diena – taip naujiena. Jau 20 metų dirbu šokių mokytoja ir nėra taip buvę, jog būtų vienodos šokių grupės ar šokių sezonai. Taip pat ir šokių pasaulyje įvyksta daug naujienų, kurios skatina mokytis, tobulėti ir atrasti neišbandytų dalykų.

- Ar į šokių salę atsivedate ir sesę Ramunę?

– Tiesą pasakius, tai tik dėl Ramunės ir atsirado šokiai mano gyvenime. Ji mane atsivedė į savo šokių būrelį, kurį lankė kai buvo maža, tik po to ji ten neužsibuvo, o aš likau šokiuose visam gyvenimui. Šokių salėje su Ramune susitinkame nedažnai, dažniau jos mados namuose.

Kurį laiką ji lankė šokių pamokas, bet dėl laiko stokos teko jas sustabdyti. Šokių pamokas kartu su vyru Kęstučiu buvo atnaujinę prieš vestuves, kai ruošėme jų vestuvinį šokį. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog jį sukurti ir išmokyti patikėjo man.